Mažųjų hidroelektrinių žala aplinkai

Lietuvos žaliojo aljanso taryba šių metų kovo mėnesį surengė bendrą pasitarimą su Lietuvos energetikos instituto mokslininkais dėl Lietuvos mažųjų hidroelektrinių daromos neigiamos įtakos aplinkai. Hidroelektrinių sugeneruojama nauda visuomenei per elektros energijos gamybą yra mažiau nei 1%, tačiau žala gamtai yra neadekvačiai didelė. Susitikimo metu buvo aktyviai diskutuojama ne tik dėl mažųjų hidroelektrinių daromos žalos, bet ir dėl nepakankamos įstatyminės bazės, užtikrinant tinkamą hidroelektrinių veiklos kontrolę. Lietuvos energetikos instituto direktorius dr. Sigitas Rimkevičius pažymėjo, kad iki šios dienos įstatymu nėra nustatyta ekologinio debito sąvoka. Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vadovė akad. dr. Jūratė Kriaučiūnienė susitikimo metu pristatė Lietuvos mažųjų hidroelektrinių vertinimo studiją. Akademikės nuomonė išdėstyta žemiau pateiktame straipsnyje.   

 

 Šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 mažųjų hidroelektrinių, kurios pagamina apie 0,5 – 0,7 % mums reikalingos elektros energijos. Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta aktyvios diskusijos – ar mažosios hidroelektrinės suteikia daugiau žalos ar naudos aplinkai bei žmonėms. Hidroenergetiką aplinkosauginiu atžvilgiu galima vertinti dvejopai, teikiamos naudos ir žalos aspektais:

  1. Hidroelektrinės (HE) yra žalios energijos šaltinis be CO2 išmetimo, t.y. daug ekologiškesnės negu organinį kurą deginančios elektrinės. Hidroenergija yra ir viena iš vietinių atsinaujinančių energijos išteklių sudėtinių dalių. Hidroelektrinės generuoja švarią ir saugią energiją, HE teikiama nauda yra potvynių valdymas ir rekreacijos galimybės. Vertinant hidroelektrinių rentabilumą ir ekonominę naudą, reikia pripažinti, kad tai nedidelių eksploatacijos sąnaudų reikalaujantys statiniai, kur pagamintos elektros energijos savikaina labai maža. Tik Lietuvos atveju mažosios HE pagamina nereikšmingą Lietuvai energijos kiekį.
  2. Pastaruoju metu hidroenergetika siejama su reikšmingu poveikiu gamtinei aplinkai. Hidroelektrinių statymas sukelia daug aplinkosaugos problemų:
  • poveikis upės ekosistemai,
  • pažeistas natūralus nuotėkio režimas,
  • sutrikdytas nešmenų transportas,
  • didelių žemės plotų užliejimas,.
  • dažni ir staigūs vandens lygio ir temperatūros pokyčiai,
  • pakitusi upės vagos morfologija bei dugno struktūra,
  • pakitusi vandens kokybė,
  • sutrikdyta žuvų migracija,
  • sraunumų buveinės paverčiamos stovinčio vandens buveinėmis.

ES direktyvose, taip pat BVPD rekomendaciniuose dokumentuose Nr. 4, Nr. 31 ir kai kuriuose kituose teisės aktuose pabrėžiama būtinybė užtikrinti ekologinį tėkmės režimą, kad būtų pasiekta gera vandens telkinių ekologinė būklė. Gamtosauginis vandens debitas – minimalus vandentakio vandens debitas, reikalingas, kad būtų užtikrinamos minimalios ekosistemų gyvavimo sąlygos. Hidroelektrinėse pagaminamos elektros kiekis sausuoju metų laiku sumažėja. Tai lemia nukritęs vandens lygis upėse,  ypač sausringais metais, galimas ir visiškas mažesnių upių išdžiūvimas. Nors deklaruojama, kad minimalus upės debitas užtikrina minimalias ekosistemos gyvavimo sąlygas – jokio mokslinio pagrindimo tam nėra. Toks gamtosauginis debitas, kuris skirtas užtikrinti minimalias ekosistemų gyvavimo sąlygas negali būti laikomas „draugišku“ aplinkai, t.y. negali būti vadinamas „ekologiniu“.

Kiekviena užtvanka sustabdo biologinę ir geodinaminę apykaitą, užkertami migracijos keliai gyviesiems organizmams. Upių nešmenys pradeda kauptis tvenkiniuose,  prasideda spartus jų uždumblėjimas ir eutrofikacija, kuri pasireiškia vandens žydėjimu, tvenkinio užžėlimu, deguonies trūkumu ir žuvų dusimu. Žuvitakiai gali sušvelninti aplinkos būklės situaciją esamose užtvankose, tačiau iš esmės nesprendžia nerštaviečių išsaugojimo, eutrofikacijos ir kt. problemų. Užtvankos iš esmės keičia natūralias ekosistemas ir daro didelį neigiamą poveikį ne tik vandens, bet ir susijusių sausumos ekosistemų bioįvairovei.

Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija nustatė, kad didžiausią žalą gamtai daro ir mažiausią socioekonominę vertę turi Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos. Taip pat atskleista, kad šalies užtvankų būklė prastėja.

Upių ruožai žemiau hidroelektrinių ir išleidimo bei paėmimo vietų priskiriami reguliuotų upių kategorijai.  Hidromorfologiniai pokyčiai šiose upėse keičia gyvūnijos ir augalijos egzistavimo sąlygas ir turi įtakos vagos erozijai, nešmenų pernašai ir akumuliacijai. Lietuvos upių vandens kokybės būklės apžvalgose reguliuotos upės priskiriamos rizikos vandens telkiniams, kurių pavertimas geros ekologinės būklės vandens telkiniais yra vienas svarbiausių Lietuvos vandensaugos tikslų.

Vandens išteklių naudojimą hidroenergijai gaminti reguliuoja: Bendroji vandens politikos direktyva;  Paukščių ir Buveinių direktyvos;  Poveikio aplinkai vertinimo direktyva.

Naudojant lygumų mažų upių hidroenergijos išteklius būtina vadovautis europine hidroenergetikos gera praktika, kurios principai apibrėžti ir LR įstatyminiuose aktuose:

‒ energijai gaminti naudoti tik upės tranzitinį debitą, nekeisti vandens lygių režimo, naudojant „hydropeakingą“,

‒ saugoti upės ekosistemos biologinį vientisumą,

‒ kompensuoti patirtus nuostolius,               

‒ taikyti poveikio mažinimo ir švelninimo priemones.

Dėl gamtos turtų naudojimo išryškėja dvi alternatyvios nuostatos: materialinė nauda ir naudojimo ribojimas dėl išteklių galimo išsekimo ir neigiamos įtakos gamtinei aplinkai. Esamu laiku įsivyrauja holistinis požiūris į upės sistemą ir siekiama integruoto vandens išteklių valdymo. Vis aiškiau suvokiamas poreikis rūpintis vandens ekosistemomis ir ištekliais, kadangi jie užtikrina ilgalaikį ekonominį gyvybingumą. Tai liečia bet kokių gamtinių išteklių saikingą naudojimą praktikos tikslams.